Pradėjau joą mokytis pagrindinėje mokykloje, kai man buvo aštuoneri metai. Pradėjau ją mokytis pagrindinėje mokykloje, kai man buvo aštuoneri metai.

Sakinys suprantamas, bet forma nėra natūrali. Kai kalbame apie praeitį, reikia sakyti „kai man buvo aštuoneri metai“, o ne „kai man aštuoneri metai“. Be to, reikia „ją mokytis“, nes „pradėti“ reikalauja galininko.

Ketvirtėoje klasėje, jūsųmusu mokytojas buvo visai dvikalbis. Ketvirtoje klasėje, musu mokytojas buvo dvikalbis.

„mūsų mokytojas“, nes kalbate apie savo klasę.

Jis dažnai pasakydavo jmums istorijas apie keliones ir gyvenimą užsienyje. Jis dažnai pasakydavo mums istorijas apie keliones ir gyvenimą užsienyje.

Čia reikia „mums“, ne „jums“, nes kalbama apie save ir savo klasę. „Jums“ būtų vartojama, jei kalbėtumėte apie kitus žmones.

BJisai buvo gyvenęs Londone, Saudi Arabijoje, JAV'ose... Jisai buvo gyvenęs Londone, Saudi Arabijoje, JAV'ose...

Reikia pridėti „jis“, nes kitaip neaišku, apie ką kalbama. Lietuvių kalboje sakinyje paprastai turi būti veiksnys.

Tą laikąuo metu Prancūzijoje mažainedaug pagrindinių mokyklų siūlydavo anglų kalbos reguliariaė reguliarias anglų kalbos pamokas. Tuo metu Prancūzijoje nedaug pagrindinių mokyklų siūlė reguliarias anglų kalbos pamokas.

Aš buvau laimingas! Aš buvau laimingas!

Čia viskas ok!